Sėdžiu ant debesies krašto ir kramtau žvaigždes. Lėtai. Mėgaujuos. Kažkur žiūrėdami į mėnulį staugia vilkai. Netoliese sėdi mažas susigūžęs Buda. Varto savo gyvenimo knygą ir užrašinėja kažką ateities kartoms. Karts nuo karto bandydamas nuleist mane ant žemės.
O kažkur tarp stuburo slankstelių auga sparnai. Vaivorykštės spalvų plunksnom puošias. Kankina ir džiūgina. Ruošia skrydžiui. Į pačias sielos gelmes. Lyg į giliausią jūrą. Juodžiausią dugną.
Verčia ilgėtis saulės šilumos.
Buda šypsos. Jis jaučias tai seniai patyręs. Išgyvenęs. O aš kaip vaikas. Laukiu kažko naujo ir dar neatrasto. Kaip ilgiausią metų naktį paslaptingo paparčio žiedo paieškų. Renku dovanas, amuletus ir rūpužes.
Kaip raganos burtamsruošiasi.
Ir mėtų žiedais puošiu savo plaukus. Buda paslapčia stebi ir vis kažką užsirašinėja gudriai šypsodamasis. Kažką sugalvojo. O aš ant medinių lentelių rašau užkeikimus ir burtus. Bandau prisišaukt laimę. Galvodama apie tai, ką turėčiau savyje pakeist, kad maži sparnai nenulūžtų nuo per didelio liūdesio ir randų svorio.
2013, 07, 25. 03:18 PM.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą