Randai.

          Baubai iš mano baisiausių košmarų, kurių beveik nesapnuoju, išlindo į dienos šviesą. Šiurpas krečia... Kesinasi į mane. Tiesia savo ilgus nagus į mano kasdienybę, į mano ramybę. O aš negaliu žiūrėti jiems į akis. Jie nepaleis. Tapsiu tokia, kaip jie. Baisi ir nesuprantama nakties būtybė.
          Jie šnypščia naktim iš po lovos ir gąsdina nebūtais dalykais. Bijau įžengt į namus, kur pilna jų, ir niekas daugiau nelaukia. Šalto oro gūsiai apgaubia kūną ir leidžia suprasti, kad mano gyvenimas nebepriklauso man. Kažkas jį paskolino toms bjaurybėms. O jie džiaugias nauju žaisliuku. Dar šiltu.
          Pririšo siūlus prie visų galunių ir tampo kaip marionėtę. O aš beviltiškai ieškau žirklių. Kartais laisvė yra svarbiau už viską. Net jei vien tam, kad neskaudėtų. Išmokt prie nieko neprisirišt, nieko nelaukt, nieko nesiilgėt ir nesitikėt. Taip kartais geriau. Paprasti praeiviai nepastebi randų ir žaizdų paliktų gyvenimo. O kiti sako, kad žmogus nejautęs skausmo, neįdomus, nes nežino kas yra tikras džiaugsmas...