Tas keistai nesuvokiamas jausmas. Svetimas ilgesys. Tikras? Gal išgalvotas? Mano vaizduotės sukurtas tam, kad gąsdintų vienatvės naktim ir barbentų lietaus lašais į langą vietoj taip ilgai lauktos saulės.
Mintys. Pilnaties šviesa nušviestos. Bet nuo to netampančios šviesesnės ar lengvesnės.
Mašinų šviesos, kuriose žmonės vidurnaktį bandantys surasti atokesnę vietą.
Pasiklydusios sielos. Kurios iš tikrųjų turbūt turi daugiau, nei manoji.
Manoji pati save drasko apgraužtais nagais. Ir kartoja kaip mantrą "aš nepasiilgau" tiek sau, tiek visiems, kas klausia ko jai trūksta.
Trūksta miego. Ramaus ir lengvo.
Nepamenu kada miegojau. Ir kada dar miegosiu.
Pasimiršta skaičiai ir vietos. Nebežinau kur namai. Ir net nežinau kur aš.
Sakyti "viskas gerai, aš su viskuo susitvarkysiu" tapo įprasta ir net nebereikia pamąstyt prieš tai ištariant. Ir tik nedaugelis pamena savo pažadus. Dar mažiau kas ištęsi.
Didžiulis maišas apelsinų gulintis ant mano stalo skleidžia malonų kvapą ir gerą aurą, primindamas, kad yra kažkur kažkas, kas pamena.O aš vis užduodu sau klausimą "kas iš viso to priklauso man?". Galbūt kažkas. O gal ir niekas.
Širdis, siela, protas, viskas reikalauja Murakamio kaip dozės narkotikų. Tam, kad galėčiau bent kurį laiką negalvot apie savo gyvenimą, kad turėčiau vietą, kurioje viskas gerai.
Gyventi knygomis lengviau, nei oru...
paskutinis sakinys <3
AtsakytiPanaikinti