さよなら

Viskas pradingo kažkurią mūsų pirmojo gruodžio naktį. O mes išnaudojom veltui visas 9 katino gyvybes bandydami suteikti dar vieną progą tam, ko nėra. Pasaulis juokies. O mes tikėjom. Kas kart iš naujo. Ir degėm vėl ir vėl. Bandydami pakilt.

O liko kas... Tik nuotraukos, kurių vis daugėjo. Ir pora mėlynų akių. Ir nieko daugiau.


Vaizduotė žaidžia su manim žaidimus be taisyklių. Pralaimiu aš. O jai patinka mane kankint.
Vasaros naktimis šalta. Seniai tai turėjo įvykt.

Kažkada, krentant daugybei žvaigždžių, matyt, ne tuos norus galvojau.
Raudoni siūlai vandeny, matyt, ištirpo. Nebeteko galių.
Daugiau niekuo netikėt. Ir niekam nieko nežadėt. Pati sau pažadu.

Ir ačiū Tau, už viską, kas įvyko. Už tai kas buvo, ir ko dabar neliko.