Kas yra labai tikėtina.
Paruošk man pabaigai kokį žeidžiantį žodį,
Kad išeinant nebenorėčiau sugrįžt.
Nepyk, jei aš būčiau nepasiruošusi išsiskyrimams,
Sėdėčiau namie viena iki amžiaus galo.
Tu bent įsivaizduoji, kaip sunku
Paleist amžiams išeinantį žmogų?
Ar tu įsivaizduoji, kaip sunku pasiruošti praradimams ir tuo pačiu tikėti, kad jų nebūna? >
Tai paskutinis kartas, kai tu papuoli į mano tekstus
Ir sėdi, juokiesi čia tarp eilučių.
Nėra nieko, kas būtų su tavim griežtas.
Žiūri prisimerkę, galvoja, kad čia kažkas negerai...
Keliems dar kvėpuoti tavim, lydyt bronchus?
Ir niekam mylėt tave taip, kaip aš.
Matuoti dienas nuo tavęs iki tavęs, šalti,
Atsisveikinti, šaukiant tamsą.
Keliems dar migdyt tave,
O lopšinių tokių dainuoti - niekam.
Šiaušti plaukus, lyginti apykaklę, kaip sūnui.
Žinoti, kaip tu glaudies supykdęs.
Keliems dar ieškot nuo tavęs vakcinos -
Ir tik man ją pardavinėt.
Matai, po tavęs lieka tuštuma
Kiekvienoj akiduobėj.
"Aš vis dar laukiu, kada mane paleisi.
Kada gi tu man atleisi".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą