Nieko nieko nebebus.

                      O mano telefonas jau seniai tyli. Kaip ir širdis. Ir atmintis. Rami. Nebeieško nieko. Nebekapsto. Nebeliūdi. Pirštai vos užsimiršus neberenka to iki skausmo pažįstamo numerio. 

                      Dieną. Savaitę. Mėnesį.

Širdis pati sau žada daugiau niekada to nebedaryti. Nebetrukdyti. Ir atrodo ji tiki savais padais.

                      O vėliau...

Lyg niekur nieko. Pirštai patys surenka paprasčiausius žodžius. "Labas. Kaip tu?" O nuo atsakymo niekas nepasikeičia. 

                      Pasaulis negriūna. Nesprogsta venos. Nestoja laikas. Toliau plaka širdis.

Tik pasidaro truputį gėda. Gėda dėl to, kad vėl beldžiuos į tas duris. Seniai uždarytas. Užkaltas. Taip stipriai. 

                      Tiesiog truputį gėda.

O ryte viskas bus taip pat. Mokslai, namai, muzika. Ir spengianti tyla telefono ragelyje. Atmintis vėl po truputį trins tave. Viską iš naujo. Kūnas paskutinį kartą pašiurps. 

                      Ir širdis lyg užsikirtus kartos: "Nieko nieko nieko nieko daugiau nebebus".