Knock knock.

Labirintas. Pasiklydau tarp tūkstančių sienų. Jaučiuos kaip mažas kačiukas užspeistas į patį tamsiausią kampą. Aš tiesiog norėjau pažaisti. Žaidimai užsitęsė. Ir dabar mane baudžia didelė nematoma ranka. Skaudžiai baudžia. Aš bėgau nuo jos. Maniau, kad man jau beveik pavyko. Atradau duris į laisvę ir laimę. Bet ne. Tai tik optinė apgaulė. Labirinto tamsa įsiurbė mane atgal. Ir užrakino visas duris. Bandau belstis, bet iš anapus man atsako, kad niekam manęs ten nereik. Štai taip per vieną neapgalvotą veiksmą pasaka virto pragaru. O mažai sielai daug nereikia. Ją lengva sužeist. O pagydyti kažin ar kam išeis. Ji nebepasitiki. Ir per savo ilgą gyvenimą prarado tikėjimą, kad kažkieno rakos sugebės užlopyti tas skyles. Eina nuo vieno burtininko prie kito vis įsitikindama, kad jis niekam tikęs. Ji kaip benamis kačiukas, visų glostoma, bet niekam nereikalinga. Ir nežinia ar kada nors, kas nors priglaus ją. Ar tik trumpam? O paskui vėl išmes? Kaip elgdavosi jau nekartą. O ji taip nori, kad jai atsidarytų bent vienos durys. Nors pačios mažiausios. Svarbu, kad pro jų plyšį sklistų vilties ir gerumo kvapas. Ir ji vėl pasitikės. Vėl dalins save per pusę. Tikėdamasi, kad tai tęsis amžinai.