2012 m. gruodžio 23 d., sekmadienis

Raudoni vakarai.


O mano vakarai raudoni... Kvepiantys apelsinais ir vanile. Ant palangės ilsisi mintys. O ant kelių susirietęs miega katinas. Mažytės žvakių liepsnelės skleidžia šilumą ir jaukumą. Kažkur netoliese slepias ilgesys. Ilgesys tų šiltų vakarų su arbatos puodeliais rankose. Ir šypsenom, kurios priversdavo virpėti.
Aš nežinau kur veda šitas kelias. Ir ausyse dar skambantis jūros ošimas kviečia sugrįžt atgal. Priklausomybė? Kažkas kėsinasi į mano laisvę. Kaip baubas iš vaikystės. Slepiasi po lova ir tyko, laukia tinkamos akimirkos.
O man patinka kvailystės ir saldumynai. Ir sapnai, leidžiantys pasimatyti su tais, kurių nėra čia. Patinka šaltis. Kai gali susisukti į minkštą pledą ir klausytis tylos. Arba ramaus gitaros skambesio kažkur už sienos. Ir pasiemus baltą popieriaus lapą paišyti neaiškias linijas, delioti žodžius. Surinkti iš saujų jausmus. Tyliai, kad nieko nepažadint nupėdinus į virtuvę pasiimt puodelį arbatos ir stiklainį pilną mūsų šilumos. Ir įsidėt šaukštelį jos į arbatą, vietoj cukraus.
Vietoj tavęs.

2 komentarai:

  1. "Aš atgulsiu, tu pareisi, bus raudoni vakarai" :)

    Mėgau taip rašyti, bet turbūt jau nebemoku. Džiugu kažką panašaus rasti kituose. Tada nebesijauti toks vienišas.

    O apie kūrinį... Na, nėra ką pridurti, viskas pasakyta. Gražu.

    p.s. pas mane už sienos irgi brazda gitara. Kartais gera, kartais nervina. Raudonais vakarais - gera.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Gera skaityt gerus žodžius. Nemanau, kad nebemoki. Pabandyk. :) Džiaugiuos, kad tau patiko. Ir, kad ne tik mano vakarai raudoni.

      Panaikinti