Saldi ramybė

Keista saldi ramybė. Net žinant, kad kitas žmogus dar kvepuoja tavim. Likę prisiminimai kartais užklumpa kaip nelaukti svečiai. Jų neištrinsi. Jie ateina nori tu to ar ne. Bet man nuo jų neskauda. Nei nuo mano, nei nuo tavo prisiminimų. Keista. Jokio nerimo. Kad kažkas buvo ten, kur dabar galbūt esu aš. Širdyje ir sieloje. Reikia būti labai stipriam, kad sugebėt viską išmest, ištrint, sudegint. Ir ne aš viena to nesugebu padaryt. Tik keista matyti tuos žvilgsnius. Kažkada reiškusius tiek daug. Tiek daug šilumos, o dabar šaltis. Nepaaiškinamas. Neatrodo, kad viskas baigės. Žodžiai, mintys, protas, viskas gali meluot, bet žvilgsnis visada išduos. Nors puikiai žinau, kad pasauly nėra nieko amžino. Gera žinot tai, koks tu buvai ne su manim. Toks, koks su manim niekada nebūsi. Gera žinot, kad sugebėjai įnešt džiaugsmo ir į kitų gyvenimus. Kad mokėjai daryt stebuklus. Aš niekada nesistengsiu užimt tos vietos tavo širdyje. Ir džiaugsiuos kiekviena mums duota akimirka savaip. Net žinodama, kad mintyse dažnai būnu ne aš. Ir, kad kito žmogaus mintyse vis dar esi Tu.