Tikiuos. Nesugrįš niekad.

Tai buvo tikra. Taip pat, kaip visa tai ką galime paliesti. Kaip seni laiškai paslėpti stalčiaus gilumoje. Kaip nuotraukos. Ir šypsenos. Ir ta maža mergaitė žiūrinti į tave tokiom akim. Tokiom, kokių niekas kitas nematė. Ir tos snaigės ant tavo skruostų. Kurias matė tik ji. Tik ji bučiavo tavo sušalusias lūpas. Šildė tavo rankas. Svajojo apie amžiną pasaką. Kuri iš tikrųjų trūko tiek pat kiek gyvena drugeliai... Svajonės išskrido kažkur kartu su oro balionais. Juos nusinešė vėjas. Ir nebegrąžins atgal. Vėjas godus. Pasiima viską negrąžindamas nieko. Nusineša laiką, svajones, metus, meilę. Tik miesto gatvių akmenys atsimins žingsnius. Ir tarp sienų skambės balsai. Laimingi. Laimingų žmonių. Katinas murks neaiškią melodiją. Ranka pati brauks paskutinius žodžius. Ir plėš lapus iš atminties. Lūpos nebeištars daugiau nė žodžio. Neskleis jokio garso. Akys taps tamsesnės. Ir šiek tiek pritrūks oro. Pirštai paskutinį kartą palies tavo duobutes skruostuose. Siela pasislėps kažkur už kampo. Žingsniai nuaidės toli toli... Tikiuos. Nesugrįš niekad.